Suaugusiųjų ADHD arba Aktyvumo ir Dėmesio sutrikimas

Suaugusiųjų ADHD arba Aktyvumo ir Dėmesio sutrikimas

Įvaizduokite tylą, kurioje nesigirdi nieko daugiau tik laikrodžio tiksėjimas. Ji tuščia, laisva, atvira mintims ir jausmams. Laikrodis tiksintis psichoterapeuto kabinete kai kuriems atveria kitą karalystę – iki šiol neatrastą.

Joje nematomos proto kovos raižo sudėtingus kelius per mūsų egzistencijos labirintą, dažnai išvengdamos mūsų sąmoningumo ir supratimo. Vidinis nesiliaujantis triukšmas, nerimastingumas, negebėjimas susitelkti – aktyvumo ir dėmesio sutrikimas arba, kaip jis populiariai žinomas, ADHD (Attention-Deficit/Hyperactivity Disorder – angl.).

Didžiajame žmogiškosios patirties teatre ADHD atsiduria ne kaip išskirtinis, dėmesio centre atsidūręs spektaklis, o kaip subtilus, nuolatinis siužetas, įsiliejantis į daugybės suaugusiųjų pasakojimus. Kaip povandeninė srovė po ramiu ežero paviršiumi, aktyvumo ir dėmesio sutrikimas raibuliuoja per žmogaus gyvenimą, paveikdamas darbą, santykius, savigarbą ir pačią būties esmę.

Kaip kadaise pasakė gerbiamas egzistencinės psichoterapijos genijus Irvinas Yalomas: „Egzistencinės duotybės yra ne išsprendžiamos problemos, o nuolatiniai reikalavimai.“

Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, panašiai kaip ir minėtos egzistencinės duotybės, yra nuolatinis poreikis, reikalaujantis dėmesio, užuojautos ir supratimo.

Junkitės su mumis į kelionę, besigilinant į suaugusiųjų ADHD gelmes –simptomus, iššūkius ir keliamus egzistencinius klausimus. Kartu nagrinėsime ne tik praktines įveikos strategijas, bet ir platesnį požiūrį į problemą, pasiūlydami holistinę perspektyvą, apimančią vidines kovas tų, kurie kasdien grumiasi su povandeninėmis dėmesio sutrikimo pabaisomis ar bando jas aplenkti ir apgauti.

Kas yra Aktyvumo ir Dėmesio sutrikimas?

Siekdami suprasti mįslingą suaugusiųjų aktyvumo ir dėmesio sutrikimo (ADHD) gobeleną, turime pradėti nuo šio įmantraus pasakojimo genezės – atsiradimo. Iš esmės „dėmesio sutrikimas“ yra ne vien etiketė, tai ryški ir sudėtinga psichinė patirtis.

Tai neurologinio vystymosi sutrikimas, metantis savo šešėlį ne vien vaikystės žaidimų aikštelėse, bet ir sudėtingoje pilnametystėje. Pats akronimas turi tam tikrą svorį – „Dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimas.“ Tačiau šie žodžiai vargu ar apima daugybę iššūkių, talentų ir ypatybių, apibūdinančių suaugusįjį, gyvenantį su šia būsena.

Iš esmės ADHD būdingi trys pagrindiniai aspektai:

• nedėmesingumas,
• hiperaktyvumas
• impulsyvumas.

Svarbu suprasti, kad šios trys dimensijos kiekviename individe pasireiškia nevienodai; veikiau jie pateikiami kaip kiekvienam žmogui būdingų bruožų mozaika.

Nedėmesingumas, dėmesio trūkumas, – pirmasis matmuo, panašus į protą, amžinai besivaikantį trumpalaikių minčių drugelių. Koncentracija susilpnėja, o gebėjimas susitelkti ties užduotimis dažnai atrodo tarsi rūko gaudymas. Kasdieniškos detalės tampa nepastebimos, o didžiulis idėjų srautas rėkia pačiomis ryškiausiomis spalvomis.

Hiperaktyvumas, – antrasis matmuo, piešia amžino neramumo portretą. Tai nuolatinis pavarų perjungimas, noras judėti greičiau, daryti daugiau, tyrinėti įdomiau. Tačiau ši energija dažnai šoka pagal savo pačios ritmą, todėl sunku ją konstruktyviai panaudoti ir nukreipti.

Impulsyvumas, – paskutinė dimensija, šnabžda į ausį kiekvienam suaugusiam, sergančiam ADHD, ragindamas juos siekti spontaniškumo ir jam pasiduoti. Tai gali lemti impulsyvius sprendimus, nefiltruotus komentarus ir polinkį pirma daryti ir tik tada – galvoti.

Tačiau aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, tai daugiau nei jo diagnostikos kriterijai; tai išgyvenama patirtis, kasdienė konfrontacija su unikaliais, bet prieštaringais savo proto aspektais.

Tai ir menininkas, įkvėpimo sūkuryje, bandantis laikytis terminų, ir profesionalas naršantis po išmėtytų popierių labirintą ir tėvas, žongliruojantis daugybe užduočių reikalaujančių vis kitokio dėmesio.

ADHD patirtis nėra fiksuota, statiška esybė, ne. Tai dinamiškas, besirutuliojantis pasakojimas, kuris atsiskleidžia laikui bėgant. Tai savęs atradimo, savęs priėmimo ir prisitaikymo kelionė, kurios metu žmonės susiduria su iššūkiais ir dovanomis, kurios kyla dėl jų unikalaus psichikos būvio.

Dažni iššūkiai, sergantiems aktyvumo ir dėmesio sutrikimu

ADHD atveria gyvenimą, išaustą tiek gyvybingomis potencialo gijomis, tiek sudėtingais iššūkių mazgais. Lygiai taip, kaip įgudęs fotografas kuria šviesos ir šešėlių sąveiką, dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimą turintys žmonės privalo išmokti susigyventi su savo unikalia pažinimo stiliaus sąveika ir pasaulio poreikiais, kurie dažnai nepažymėti jų vidiniame žemėlapyje.

Kasdienis šokis su išsiblaškymu: suaugusiems, turintiems dėmesio sutrikimą, dėmesio samprata gali atrodyti kaip tolimas miražas. Protas tarsi šurmuliuojanti rytietiška turgavietė, kurioje persipina triukšmas, kvapai spalvos, žmonės, prekės, – o protas tarsi besiblaškantis tarp prekystalių ir visko trokštantis vaikas. Įprastos užduotys gali tapti neįtikėtinais žygdarbiais, o išsiblaškymas – nuolatinis palydovas.

Laiko valdymo dėlionė: laikas tiems, kurie turi ADHD, yra ir draugas, ir priešas. Jis slysta pro pirštus kaip smulkus smėlis, palikdamas žmogų grumtis su terminais ir praleistais susitikimais. Vis dėlto hiperfokusavimo akimirkomis laikas gali virsti lanksčiu palydovu, leidžiančiu stulbinančius produktyvumo žygdarbius.

Santykiai kaip vaikščiojimas įtemta virve: santykių labirintas gali būti ypač klastingas turintiems dėmesio ir hiperaktyvumo sutrikimą. Impulsyvumas ir apsunkintas dėmesio išlaikymas gali pertempti partnerystę ar draugystę, tiek, kad jos gali nutrūkti. Kantrybė, supratimas ir bendravimas yra būtini įrankiai mezgant ryšio gijas, kurių neretai pritrūksta.

Savigarbos išlaikymo svarstyklės: Savigarba, trapi bet gyvybiškai svarbi dalis, dažnai susiduria su įnirtinga kova ADHD turinčių žmonių galvose. Nuolatiniai priminimai apie savo suvoktus trūkumus ir sunkumus patenkinant visuomenės lūkesčius gali menkinti savivertę. Tačiau būtent šiuose iššūkiuose kartu slypi atsparumo bei kūrybiškumo sėklos, laukiančios, kol bus sudaigintos.

Psichikos sveikatos labirintas: kelionę dėmesio ir hiperaktyvumo sutrikimo labirintu dažnai kartu lydi nerimas ir depresija. Norint išpainioti tokį psichikos sveikatos iššūkių tinklą, reikia jautraus požiūrio, pripažįstančio proto kovas tarp simptomų ir jų tarpusavio ryšį.

Paprastai gyvenimas yra ne vien ne problemų rinkinys, kurį išsprendus laukia nugalėtojo prizas, o sutrikimas – ne vien diagnozė kurią išgydžius viskas pasikeis. Gyvenime susiduriame ir su neapibrėžtumais, ir su neišvengiamybėmis, panašiai kaip ir ADHD iššūkiai yra įsišakniję į žmogaus esmę. Susidurti su šiais iššūkiais reiškia leistis į savęs atradimo ir prisitaikymo kelionę, kurioje grumiamasi su tapatybės, prasmės ir tikslo klausimais.

Dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimo įveikos strategijos ir gydymo galimybės

ADHD pasaulyje pusiausvyros ieškojimas tampa panašus į kelionę. Eidami vingiuotais savo proto ir jausmų takais, žmonės siekia ne tik suprasti savo unikalaus kraštovaizdžio kontūrus, bet ir rasti praktinių įrankių bei terapinių tiltų, įveikti jo iššūkiams. Panagrinėkime įveikos strategijas ir gydymo galimybes, suteikiančias vilties ir atsparumo tiems, kurie pradeda šią odisėją.

Terapija: sergantiesiems ADHD, vidinio dialogo atskleidimas gali būti vienas geriausių orientyrų, savęs atradimo ir supratimo kelyje. Naudodamiesi tokiais metodais kaip kognityvinė-elgesio terapija (KET), žmonės gali įsigilinti į pagrindinius mąstymo modelius ir elgesį, persidengiančius su diagnozės simptomais. Kitos terapijos rūšys taip pat gali padėti geriau save suprasti ir padėti lengviau susigyventi su simptomais ir jų poveikiu artimai aplinkai.

Gyvenimo būdo pokyčiai: sąmoningo gyvenimo pasirinkimas ypač aktualus asmenims, turintiems dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimą. Tokios praktikos kaip sąmoningo įsisąmoninimo meditacijos, reguliari mankšta ar sportas, bei subalansuota mityba gali daug ką pakeisti. Tai ne tik strategijos, bet ir kvietimas įsitraukti į gyvenimą čia ir dabar, leidžiantis žmonėms priimti savo pačių pažinimo stilių ir kartu pagerinti bendrą savijautą.

Laiko valdymo metodai: laikas, (kai kurių autorių teigimu) vienintelis baigtinis resursas mūsų gyvenime, vilioja turinčius ADHD patiems jį tvarkyti kaip tuo metu norisi. Deja, dažniausiai – nesėkmingai. Tačiau tokios priemonės kaip laiko skirstymas blokais, užduočių sąrašai ir priminimai, Pomodoro technika, tampa esminėmis priemonėmis kuriant struktūruotas darbo ir poilsio valandas, dienas, mėnesius ir metus. Išmokus laiko valdymo, prasideda ir gyvenimo, atitinkančio tokio žmogaus vertybes ir siekius, kūrimas.

Holistinis požiūris: psichoterapinis daugialypio savęs suvokimas mums primena, – individai nėra apibrėžiami vien pagal jų simptomus. Tai daugiamatės būtybės, turinčios daugybę jėgų ir talentų, laukiančių, kol šie bus panaudoti. Psichoterapinis iššūkis yra suvokti savo unikalų pažinimo stilių ir puoselėti įvairius savęs aspektus.

Medikamentai: vaistai, dažnai stimuliatorių arba stimuliacijos inhibitorių pavidalu, gali atlikti nemenką vaidmenį valdant dėmesio ir hiperaktyvumo sutrikimo simptomus. Šiomis farmakologinėmis intervencijomis siekiama suteikti harmoniją smegenų neuromediatorių orkestrui. Svarbu – tai nėra universalus sprendimas. Medikamentais galima suderinti simptomų palengvinimą su galimu šalutiniu poveikiu ir rasti farmakologinį balansą, atitinkantį unikalius paciento poreikius.

ADHD mitai ir nesusipratimai

Siekdami suprasti sudėtingą dėmesio ir hiperaktyvumo sutrikimą, turime pripažinti netoliese slypinčius šešėlius – mitus ir klaidingas nuomones, įsitikinimus, „bobučių pasakas,“ kurios dažnai apgaubia šią būseną nesusipratimu ir stigma. Lygiai taip pat, kaip psichoterapija siekia atskleisti gilumines tiesas, slypinčias po simptomų paviršiumi, mes norime atskleisti šias klaidingas nuomones, skatindami empatiškesnę ir informuotesnę perspektyvą.

1 mitas. Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas yra tik vaikiška liga. Vienas iš labiausiai paplitusių mitų yra nuomonė, kad ADHD yra kažkas, kas būna tik vaikams ir po to jie „išauga“. Tiesą sakant, simptomai dažnai išlieka suaugus, įgaudami naujų išraiškų ir iššūkių. Tai kelia kitą klausimą: kaip gerbti ir palaikyti žmones, kurių sutrikimo kelionė tęsiasi ir po vaikystės?

2 mitas. Dėmesio stoka ir hiperaktyvumas yra tiesiog disciplinos ar valios trūkumas. Tikėjimas, kad toks sutrikimas gali būti nugalėtas vien valios ar disciplinos pastangomis, yra primityvus psichologinės ir neurobiologinės būklės nepaisymas. Jei, trumparegiui pasakysime „pasistengti“ aiškiai matyti be akinių, jis nepradės geriau matyti. Nereiktų pamiršti individualios kiekvieno prigimties ir veiksnių, formuojančių mūsų gebėjimus jau ankstyvoje vaikystėje.

3 mitas. Kiekvienas turi šiek tiek ADHD. Nors visi patiriame blaškymosi ar užmaršties akimirkų, šios trumpalaikės patirties prilyginimas kasdieniams iššūkiams, su kuriais susiduria sergantieji dėmesio ir hiperaktyvumo sutrikimu, yra tiesiog meškos paslauga. Šis mitas prisideda prie didžiulio ligos poveikio žmogaus gyvenimui neigimo, skatindamas stigmą ir izoliaciją.

4 mitas. Vaistai yra stebuklingas sprendimas. Tikėjimas, kad vien vaistai gali „išgydyti“ dėmesio sutrikimą, yra tiesiog neatleistina spekuliacija. Vaistai gali būti vertinga pagalbinė priemonė, tačiau tai tik viena gydymo dalių, neišsprendžianti visos problemos.

5 mitas. Aktyvumo ir dėmesio sutrikimo diagnozė yra tik prakeiksmas, ir jokiu būdu ne dovana. Šiame mite neatsižvelgiama į daugybę stiprybių ir talentų, dažnai lydinčių diagnozę turinčius žmones. Pavyzdžiui, kūrybiškumas, gebėjimas hiperfokusuotis ir beribė energija. Kūrybiškai tai suvaldžius ir įgijus psichoterapinių priemonių pasinaudoti šiomis būsenomis galime pasiekti tikrai puikių rezultatų.

Laikas mesti iššūkį šiems mitams ir klaidingoms nuostatoms, pripažįstant, kad tai ne tik klaidingas suvokimas, bet ir esminės kliūtys, trukdančios mūsų supratimui ir empatijai. Norint iš tikrųjų suvokti dėmesio ir hiperaktyvumo sutrikimo esmę, reikia peržengti šiuos mitus, pagerbti žmonių išgyventą patirtį ir įvertinti turtingą jų pasaulio suvokimo paveikslą.

Baigdami šį straipsnį, kviečiame prisiminti, kad ADHD supratimas ar gydymas nėra galutinis taškas, o nuolatinė augimo ir nušvitimo kelionė. Tai kelionė, raginanti žvelgti ne vien į paviršinius simptomus, tyrinėti žmogaus proto gelmes ir suvokti žmogaus patirties ir prigimties sudėtingumą. Tai darydami pagerbiame egzistencinę tiesą, kad kiekvieno žmogaus kelionė yra unikalus pasakojimas, vertas empatijos, palaikymo ir šventės.

Tirdami šias įveikos strategijas ir gydymo galimybes pripažįstame, kad ADHD gydymo ir įveikos kelias nėra viena tiesi linija. Tai dinamiška ir besivystanti kelionė, kurios metu teks nuolat prisitaikyti ir tobulinti savo turimų priemonių rinkinį. Tai kelionė, kalbanti apie gyvenimo šerdį, kai žmogaus dvasia sunkumų akivaizdoje ieško ir randa prasmę augti ir gyti.