8 požymiai kreiptis į psichologą

Spalio 10-oji – Pasaulinė psichinės sveikatos diena. Kiekvienais metais šią dieną vis garsiau kalbame apie emocinę gerovę, pagalbos prieinamumą ir tai, kad rūpintis psichologine sveikata yra taip pat normalu, kaip kreiptis į šeimos gydytoją. Vis dėlto, kai šis klausimas paliečia asmeniškai, daug kam vis dar sunku žengti pirmą žingsnį.

Dažnai jaučiame – „kažkas ne taip“, tačiau vėl atidedame. Kartais – dėl baimės, gėdos ar minties, jog „pats ar pati turi susitvarkyti“. Sustokim, pergalvokim. Psichologo kabinete darbas vyksta ne tam, kad kas nors (šiuo atveju psichologas) „sutvarkytų“ tave, o kad padėtų tau geriau suprasti save. Tai gali būti iššūkis –atsigręžti į skaudžias patirtis, pamatyti save be kaukių ir priimti savo jausmus. Tačiau būtent taip ir prasideda tikrasis gijimas.

Šie aštuoni požymiai rodo, kad tau gali būti metas pasikalbėti su psichologu. Ir nors jie apibūdina jau pakankamai rimtas situacijas, verta prisiminti – pagalbos ieškoti galima (ir verta) gerokai anksčiau.

1. Jauti, kad nebėra taip, kaip anksčiau

Pastebi, kad nuotaika vis prastesnė, vis dažniau trūksta jėgų ar noro daryti tai, kas kadaise teikė džiaugsmą? Gal atrodo, kad viskas tampa per sunku, o minčių „kažkas su manimi negerai“ vis daugėja?

Tai gali būti ankstyvieji depresijos ar emocinio išsekimo ženklai. Kai tokia būsena tęsiasi ilgai, savarankiškai iš jos išbristi tampa vis sunkiau. Psichologas gali padėti pamatyti situaciją iš šono ir žingsnis po žingsnio rasti kelią atgal į save.

2. Santykiai su artimaisiais kelia daugiau įtampos nei džiaugsmo

Net ir tvirti ryšiai kartais ima varginti. Gal atrodo, kad vis stengiesi, bet santykiai vis viena stringa? Kad apskritai nebesupranti, ko iš tavęs tikimasi, ar ką tu nori duoti?

Tokios akimirkos gali signalizuoti, kad santykyje kaupiasi neišspręsti jausmai: nuoskaudos, pyktis, neišsakytas liūdesys ar apmaudas. Pokalbis su specialistu gali padėti suprasti, kas slypi po ta įtampa, ir kurti sveikesnį ryšį su kitais, o kartu ir su savimi.

3. Dažnai galvoji: „tai ne man,“ „aš nesugebėsiu“

Sumažėjęs pasitikėjimas savimi tyliai riboja gyvenimą. Kai pradedame lygintis su kitais, matome tik jų stiprybes ir savo trūkumus. Ilgainiui pasidaro sunku džiaugtis net tuo, ką pavyksta pasiekti.

Psichologinis darbas gali padėti atkurti sveiką santykį su savimi – išmokti matyti savo vertę ne per lyginimosi, o per autentiškumo prizmę.

4. Intymumas kelia daugiau diskomforto nei malonumo

Intymus gyvenimas glaudžiai susijęs su emocine būsena. Jei santykiuose vis dažniau pasireiškia nenoras, įtampa ar baimė seksualiniame gyvenime – tai signalas sustoti ir pasidomėti, kas iš tiesų vyksta.

Tokie jausmai gali būti susiję su nesaugumu, žema saviverte ar neišspręstomis praeities traumomis. Kartais būna priešingai – intymumas tampa vieninteliu ryšio kanalu. Tai irgi gali rodyti emocinį disbalansą. Sveikas artumas prasideda nuo saugumo ir atvirumo – tiek su kitu, tiek su savimi.

5. Jauti kūno simptomus, bet tyrimai nieko nerodo

Gal dažnai skauda galvą, krūtinę ar skrandį, bet gydytojai nieko konkretaus neranda ir sako kreiptis pas psichologą? Kai emocijos lieka neišgirstos, tada kalba kūnas. Ilgalaikis stresas, nerimas ar slopinami jausmai gali pasireikšti kūno pojūčiais – kaip įtampa, skausmas ar nuovargis be aiškios priežasties.

Psichologo darbas čia – padėti suprasti, kokią žinutę siunčia kūnas, ir rasti būdų grąžinti pusiausvyrą tarp emocinės ir fizinės sveikatos.

6. Vis dažniau vartoji alkoholį ar kitas svaiginimosi medžiagas

Kai emocinis skausmas tampa sunkiai pakeliamas, kartais bandome jį „užpilti.“ Alkoholis, raminamieji, narkotikai trumpam numalšina įtampą, bet ilgainiui tai tik gilina problemą.

Pagalbos kreiptis verta dar tada, kai jauti, kad pradedi nuo to priklausyti – ne tik fiziškai, bet emociškai. Su specialistu galima saugiai pažiūrėti, nuo ko iš tiesų bandai pabėgti.

7. Darbas išsekina labiau nei įkvepia

Kai darbas tampa kasdieniu nuovargio šaltiniu, o pasitenkinimo vis mažiau ir mažiau, tai gali būti perdegimo pradžia. Jei jautiesi, kad duodi daugiau nei gauni, vis sunkiau susikaupti, pradedi nekęsti to ką darai ir kaip esi darbe, – tai aiškus ženklas sustoti.

Perdegimas nėra silpnumas. Tai signalas, kad tavo kūnas ir psichika sako: „Man per daug.“ Psichologinė pagalba gali padėti atkurti balansą tarp darbo ir gyvenimo, tarp veikimo ir poilsio.

8. Vaikystės prisiminimai vis dar skaudina

Vaikystės patirtys, iš dalies, – mūsų esamo gyvenimo projekcija. Tačiau, jei prisiminimai kelia daugiau skausmo nei šilumos, jie gali vis dar daryti įtaką dabartiniam gyvenimui: santykiams, pasitikėjimui, gebėjimui priimti meilę.

Nors praeities nepakeisime, galime pakeisti savo santykį su ja šiandien. Išgyventi, paleisti, atleisti sau ir kitiems – tam dažnai reikia saugios erdvės, kurią suteikia terapija.

Pabaigai

Vienos mano klientės žodžiai išlieka su manimi:

„Pradėjusi terapiją, galvojau, kad noriu pakeisti kitus. Tada supratau, kad noriu pakeisti save. Galiausiai esu čia ir dabar ir suprantu, kad kai ką savyje galima pakeisti, daug ką priimti, o tada pasaulis ir kiti taip pat pradės keistis.“

Jei bent vienas iš šių punktų tau atpažįstamas – tai jau ženklas, kad verta sustoti ir pasirūpinti savimi.
Pagalba – ne silpnumo, o brandos ženklas.