Psichologija ar psichoterapija: kuo jos skiriasi?

Kaip atsirado psichologijos mokslas?

Psichologijos, kaip mokslo atsiradimas, savo šaknimis siekia senovės graikų filosofų ir mąstytojų domėjimąsi žmogaus siela, sąmonės ir protu. Tačiau psichologija kaip mokslinė disciplina pradėjo formuotis XIX amžiuje. Vienas iš pirmųjų ir svarbiausių psichologijos įkūrėjų yra vokiečių mokslininkas Wilhelmas Wundt, kuris 1879 metais įkūrė pirmąją psichologijos laboratoriją Leipcige, Vokietijoje. Wundt siekė ištyrinėti žmogaus sąmonę ir suvokimą naudodamas stebėjimus ir eksperimentus. Jo darbai padėjo pagrindą psichologiją laikyti atskira mokslų sritimi. Tuo pačiu metu kitą svarbų įnašą į psichologijos vystymąsi padarė amerikiečių filosofas ir psichologas Williamas Jamesas. Jis siekė suprasti, kaip žmonės elgiasi ir prisitaiko prie savo aplinkos. Per kitus dešimtmečius psichologija kaip mokslo sritis plėtėsi ir augo, atsirado įvairios teorijos ir kryptys, nagrinėjančios įvairius psichologijos aspektus. Svarbiausi žingsniai buvo moksliniai tyrimai, eksperimentai ir teorijų kūrimas, siekiant suprasti ir paaiškinti žmonių elgesį, suvokimą, emocinę ir protinę veiklą.

Psichologija ir psichoterapija – kuo jos skiriasi?

Psichologija, kaip jau išsiaiškinome, yra mokslinė disciplina. Psichoterapija, kita vertus, yra konkrečios terapinės intervencijos forma, skirta padėti žmonėms spręsti psichologinius sunkumus, išgyventi emocinius iššūkius ir sustiprinti savo gerovę. Tai – veiksmingas būdas gydyti ir palengvinti psichologinius sutrikimus, tokius kaip depresija, nerimas, potrauminis stresas, priklausomybės ir kitos psichologinės problemos. Psichoterapija gali vykti individualiai arba grupėje, o psichoterapeutai gali naudoti įvairias terapijos metodikas, priklausomai nuo paciento poreikių ir terapijos tikslų. Psichoterapijos istorija siekia senovės laikus, kuriose buvo naudojamos įvairios gydymo ir terapinės praktikos emociniams ir psichologiniams sunkumams spręsti. Štai trumpa psichoterapijos istorijos apžvalga:

• Senovinės ir tautinės gydymo praktikos: Daugelis senovės kultūrų turėjo savas gydymo praktikas, kuriose buvo įtraukti psichologiniai ir dvasiniai elementai. Tai šamaniniai ritualai, sapnų analizė ir interpretavimas, pasakojimai ir augalų, vaistažolių bei psichoaktyvių grybų naudojimas. Senovės Egipto, Graikijos ir Romos civilizacijose taip pat buvo ankstyvos kalbos terapijos ir konsultavimo formos.
• Freudas ir psichoanalizės gimimas: XIX amžiaus pabaigoje Austrijos gydytojas ir neurologas Sigmundas Freudas sukūrė psichoanalizę. Jis teigė, kad psichologiniai sunkumai yra susiję su pasąmonės konfliktais ir pabrėžė ankstyvos vaikystės patirties svarbą. Freudo terapijos technikos apėmė laisvą asociaciją, sapnų analizę ir perkėlimo bei pasipriešinimo interpretaciją.
• Psichodinaminiai požiūriai: Freudo idėjos turėjo įtako psichodinaminių terapijų kūrimui. Karlas Jungas, Alfredas Adleris ir kiti psichoanalitikai plėtojo Freudo teorijas, akcentuodami skirtingus asmenybės aspektus ir terapijos technikas.
• Humanistinės ir egzistencinės terapijos: XX amžiaus viduryje atsirado humanistinės terapijos, tokių kaip Karlo Rodžerso asmenybės centruota terapija ir Fritz’o Perlso gestalt terapija. Šios terapijos buvo orientuotos į individualų asmenybės augimą, savirealizaciją ir terapinio santykio svarbą. Egzistencinei terapijai įtakos turėjo filosofų Søreno Kjerkegoro ir Jean-Paulo Sartro nagrinėjamos temas, susijusios su prasmės, laisvės ir atsakomybės ieškojimu.
• Kognityvinės ir elgesio terapija: XX amžiaus 5-6 dešimtmečiais į populiarumą iškilo kognityvinės ir elgesio terapijos modelis. Aarono Becko, susitelkimas į neigiamų mąstymo modelių identifikavimą ir keitimą tapo kognityvinės psichoterapijos krypties pradžia. Elgesio terapija, remiantis B.F. Skinnerio ir Ivano Pavlovo darbais, siekė keisti elgesį naudojant mokymosi principus ir sąlyginį refleksą.
• Integracija ir įvairovė: Laikui bėgant, psichoterapija tapo įvairesnė, įtraukiant įvairių teorinių orientacijų ir technikų elementus. Pasirodė eklektiški ir integraciniai požiūriai, siekiant pritaikyti terapiją individualiems poreikiams. Naujos terapijos formos, tokios kaip dialektinės elgesio terapijos (DBT), priėmimo ir įsipareigojimo terapijos (ACT) bei dėmesio sutelkimo terapija, taip pat įgijo pripažinimą.

Šiuo metu psichoterapija apima daugybę teorinių orientacijų ir technikų. Ji naujinasi ir prisitaiko prie naujų tyrimų, kultūrinių kontekstų ir klientų poreikių. Psichoterapija praktikuojama įvairiose srityse, įskaitant privačias praktikas, klinikas, ligonines ir bendruomenės psichikos sveikatos centrus, ir ji vaidina svarbų vaidmenį skatinant psichinę sveikatą ir gerovę. Taigi, galima sakyti, kad psichologija yra platesnės srities mokslas, tiriantis žmogaus psichologiją, o psichoterapija yra konkrečių terapinių metodų taikymas, siekiant padėti žmonėms gerinti savo emocinę ir psichinę sveikatą.

Kokios yra populiariausios psichoterapijos rūšys?

Psichologija gali būti naudinga psichoterapijai, nes psichologinių žinių ir supratimo pagrindu galima kurti ir taikyti veiksmingus psichoterapinius metodus. Štai keletas populiariausių psichoterapijos rūšių:

• Kognityvinė elgesio terapija (CBT): tai viena iš plačiausiai pripažintų ir naudojamų psichoterapijos formų. CBT dėmesys skiriamas neigiamų ar nenaudingų mąstymo modelių ir elgesio nustatymui ir keitimui. Tai padeda asmenims ugdyti sveikesnius mąstymo modelius ir susidorojimo įgūdžius.
• Psichoanalitinė-psichodinaminė terapija: psichodinaminė terapija remiasi idėja, kad daugelis mūsų patirčių, net ir tos, kurios nėra mūsų įsisąmonintos, daro įtaką mūsų elgesiui ir emocijoms. Joje siekiama padėti pacientams suprasti nesąmoningus modelius ir neišspręstus konfliktus, siekiant ilgalaikių pokyčių.
• Humanistinė terapija: ši terapija įskaitant ir egzistencinę terapiją, pabrėžia asmens asmeninį augimą ir savigarbą. Tai pabrėžia savęs atradimo ir savęs priėmimo svarbą, padedant klientams išnaudoti savo potencialą ir vidinius išteklius.
• Santykių terapija: orientuota į tarpasmeninius santykius ir bendravimą. Tai padeda asmenims suprasti ir pakeisti neveiksmingus santykių su kitais modelius, siekiant pagerinti savo santykius. Šio tipo terapijoje dažnai naudojami grupiniai, šeimos ar porų užsiėmimai.

Tai tik keletas populiariausių pavyzdžių, nes psichoterapijos srityje taip pat yra ir daug kitų požiūrių ir variantų. Pavyzdžiui, egzotiškos psichoterapijos ar alternatyvūs terapijos būdai, kurie gali turėti net ir unikalių ar netradicinių elementų. Štai keli jų:

• Akių judesių, jautrumo mažinimo ir perdirbimo (EMDR) terapija: EMDR dažniausiai taikoma traumoms ir potrauminio streso sutrikimui (PTSD) gydyti. Tai dvišalė stimuliacija kai naudojimi, pvz., akių judesiai ar bakstelėjimai, tuo pačiu metu prisimenant trauminius įvykius. Šios terapijos tikslas – padėti apdoroti traumuojančius išgyvenimus ir sumažinti su tuo susijusią emocinę kančią.
• Gydymas žirgais. Gydymas arklių pagalba – sąveiką tarp žmogaus ir arklio(ų), vykstančio terapinėje aplinkoje. Arklių buvimas gali palengvinti emocinį augimą, savimonę ir santykių kūrimą. Jis dažnai naudojamas įvairioms psichologinėms ir elgesio problemoms spręsti.
• Šokio-judesio terapija: šokio-judesio terapija integruoja judesį ir kūno suvokimą, kad palaikytų emocinę, pažintinę ir socialinę integraciją. Tai gali būti įvairios šokio formos, improvizacija ar judesio pratimai, skatinantys saviraišką, geresnę savijautą ir mažiniantys stresą.
• Meno terapija naudoja kūrybinius procesus – piešimą, tapybą ar skulptūrą, kaip saviraiškos ir tyrinėjimo priemones. Tai gali padėti bendrauti, perdirbti emocijas, sumažinti stresą. Taip pat įgyti supratimo apie savo patirtį išreiškiant ją meno kūriniu.
• Laukinės gamtos terapija apima veiklą lauke ir gamtoje, kur gamtos poveikis žmogui priimamas kaip terapinė intervencija. Ji sujungia nuotykius, grupės dinamiką ir natūralią aplinką, paskatindama asmeninį augimą, savirefleksiją ir atsparumą.

Pabrėžtina, – šie metodai gali būti laikomi egzotiškais ar alternatyviais, jų veiksmingumas gali skirtis, todėl labai svarbu ieškoti kvalifikuotų specialistų, turinčių atitinkamą išsilavinimą ir kvalifikaciją dirbti šiais konkrečiais terapiniais būdais.

Kaip išsirinkti tinkamą terapiją?

Terapijos pasirinkimas priklauso nuo jūsų poreikių, pageidavimų ir, žinoma, terapeuto kompetencijos. Renkantis tarp psichoterapijos ir psichologo konsultacijos, gali pagelbėti kelių veiksnių apsvarstymas:

• Problemos pobūdis: Psichoterapija paprastai skirta kompleksiškiems, įsisenėjusiems psichologiniams sunkumams arba psichikos sveikatos sutrikimams, tokiems kaip depresija, nerimo sutrikimai, trauma ar asmenybės sutrikimai. Psichologinis konsultavimas, kita vertus, dažniausiai orientuotas į konkrečius gyvenimo iššūkius, perėjimus ar problemas, kurios gali nereikalauti išsamios analizės ir ilgalaikio darbo.
• Gydymo tikslai: Svarbu apsvarstyti konkretų gydymo tikslą. Jei siekiate asmeninio augimo, savęs pažinimo ar ilgalaikio pokyčio, psichoterapija greičiausiai būti tinkamesnė kryptis. Psichologo konsultacija gali būti tinkamesnė, jei jums reikia gairių, paramos ar praktinių strategijų tam, kad išspręstumėte konkrečią situaciją ar problemą.
• Laiko apribojimai: Psichoterapija dažnai apima ilgesnį laikotarpį, trunkantį nuo kelių mėnesių iki kelerių metų, priklausomai nuo problemos sudėtingumo. Konsultavimas paprastai yra trumpesnis, susitelkiant ties esminiais rūpesčiais.
• Terapeuto kompetencija: terapijos paslaugas teikiančių specialistų kvalifikacija, patirtis ir specializacija. Tiek psichologas, tiek psichoterapeutas turi turėti tinkamą išsilavinimą ir akreditaciją, bei patirtį terapijos sričiai ar metodikai, kurios ieškote.
• Asmeninės nuostatos: Atkreipkite dėmesį į savo poreikius patogumui ir asmenines nuostatas. Kai kurie žmonės gali geriau jaustis psichoterapijoje, skatinančioje gilų savęs pažinimą, tuo tarpu kiti gali teikti pirmenybę orientacijai į sprendimus, veiksmus ir labai aiškią struktūrą. Svarbu apsvarstyti, kas atrodo tinkamiausia jūsų asmenybei ir poreikiams.

Galutinis jūsų sprendimas dėl psichoterapijos ir ar psichologo konsultacijos priklauso nuo santykio su psichikos sveikatos profesionalu. Jis gali atlikti vertinimą, aptarti gydymo galimybes ir padėti jums nustatyti tinkamiausią kelią atsižvelgiant į jūsų unikalų kontekstą ir tikslus. Galiausiai – galite pasibandyti keletą skirtingų psichologų ar psichoterapeutų ir pasirinkti jums tinkamiausią.

Pabaigai: pscihologijos ir psichoterapijos skirtumai

Psichologija ir psichoterapija yra susijusios, tačiau tai yra skirtingos sąvokos, kurios turi skirtingus tikslus ir sritis.

Psichologija yra mokslas, tiriantis žmonių elgesį, protinius procesus ir psichikos veiklą. Ji siekia suprasti, paaiškinti ir prognozuoti žmogaus elgesį bei suvokimą. Psichologijos tyrėjai ir specialistai nagrinėja įvairias psichologijos sritis, tokias kaip klinikinė psichologija, socialinė psichologija, išsivystymo psichologija ir pan. Jie gali atlikti tyrimus, testuoti hipotezes, taikyti statistinius metodus ir dalyvauti akademiniame moksliniame tyrime.

Psichoterapija yra psichologinės intervencijos forma, skirta padėti žmonėms išspręsti psichologines problemas, įveikti iššūkius ir gerinti psichinę gerovę. Psichoterapeutai yra kvalifikuoti specialistai, kurie naudoja tam tikras terapines priemones ir metodus, kad padėtų savo pacientams su jų psichologiniais sunkumais. Psichoterapija gali būti naudojama gydant įvairias problemas, tokias kaip depresija, nerimas, stresas, traumos padariniai ir t.t.

Pagrindinis skirtumas tarp psichologijos ir psichoterapijos yra tas, kad psichologija yra mokslas, siekiantis suprasti ir paaiškinti žmogaus elgesį ir psichiką, o psichoterapija yra praktinė priemonė, skirta gydyti psichologines problemas ir remtis mokslinėmis žinios apie žmogaus psichiką.