Emocinio apleistumo testas
Julius Tilvikas
Pastaba: perkelta ir atnaujinta iš seno Juliaus Tilviko tinklaraščio.
Psichologinė vaikystės trauma ir emocinis apleistumas
Būna, kad psichoterapijoje kalbame apie vaikystės traumas. Apie laiką, kai negalėjome savimi pasirūpinti patys, visiškai ar iš dalies būdami priklausomi nuo tėvų, mokytojų, kitų šeimos narių ar tiesiog nedėkingų aplinkybų. Kai gyvenimas sukrėsdavo netektimis, patyčiomis, prievarta ar kitomis mums reikšmingomis nesėkmėmis. Žvelgdami į praeitį ieškome ten akivaizdžiai sukrėtusių ir sužalojusių psichiką , visam gyvenimui palikusių sielos randus.
Ne visi sakosi turėję trauminių prisiminimų. Kai kurie klientai sako, kad jų vaikystė buvo puiki, pilna gerovės, niekas jų neskriaudė, mokykloje jiems viskas buvo OK. Nepaisant to, šiandieną jie susiduria su kliūtimis, kurias bandant perkopti, krentame į laiko tunelį išstumiantį mus gilion praeitin, vaikystėn. Tas neapčiuopiamas, vaiduokliškas pavidalas, trukdantis jaustis pilnaverčiais, apsunkinantis santykius, sukuriantis persekiojančių nesėkmių virtinę ar nuolatinį ryšio su savimi trūkumą, gali būti emocinio apleistumo ženklas.
Emocinis apleistumas - kas tai?
Kas yra emocinis apleistumas? Tai psichologinės traumos forma, kai augantis vaikas ar paauglys negauna pakankamo emocinio tėvų atsako. Jei įpratai trauma yra apie įvykį, tai emocinis apleistumas – priešingai, apie tuštumą, įvykių nebuvimą, ignoravimą, nejautimą. Reikėjo emocijų, empatijos, palaikymo, atjautos, jausmų atspindėjimo… O buvo tuštuma ir kartais bandymas tuos poreikius užkišti daiktais, promogomis, maistu.
Emocinio ryšio trūkumas – tėvų negebėjimas sveikai emociškai reaguoti į vaiko poreikius, jų emocinis atsiribojimas nuo vaiko, kai jam to labiausiai reikia. Vaikams neturintiems emocinio ryšio su su tėvais, neišsiugdo emocinis ryšys su savimi. Jie išgyvena tai, ką vadiname emociniu apleistumu.
Pateikiu klausimyną, padėsiantį nustatyti ar patyrei emocinį apleistumą ir kokio jis gylio. Tai nėra patvirtinta mokslinė metodika, tai mano, kolegų bei dr. Jonice Webb sudaryti klausimai, atskleidžiantys potencialias emocinio ryšio su vaikystėje reikšmingais žmonėmis trūkumą.
Emocinio apleistumo testas
Atsakyk į klausimus, pasižymėk teigiamus atsakymus.
Kartais jaučiuosi, kad manęs niekas nesieja su šeima ar draugais.
Aš didžiuojuosi savo nepriklausomybe nuo kitų.
Socialinėse situacijose dažniau jaučiuosi nejaukiai.
Man atrodo, kad mano jausmai ne tokie svarbūs, kaip kitų.
Man sunku paprašyti pagalbos, paslaugos ar nuolaidos.
Dažnai jaučiuosi nesvarbus(i) ar nematoma(s), nors kiti tai neigia.
Mano draugai ir / ar šeima sako, kad esu atitolusi(ęs) ir neprieinama(s).
Mieliau gyvenčiau atsiskyrėlio gyvenimą.
Atrodo, kad nepasiekiu savo potencialo gyvenime.
Kartais norisi, kad mane tiesiog paliktų ramybėje.
Man atrodo, kad mano pasiekimai – apgavystė arba atsitiktinumas, nors tai netiesa.
Man sunku palaikyti nuoširdžius ilgalaikius santykius.
Dažnai pykstu ant savęs, arba savimi nusiviliu.
Lengviau „sutariu“ su gyvūnais, kompiuteriais, technika, nei su žmonėmis.
Save aš vertiniu prasčiau nei kitus.
Aš labiau linkusi(ęs) prisitaikyti prie kitų pageidavimų, nei išsakyti savuosius.
Buna, kad viduje jaučiu tuštumą.
Savidisciplina man nesiseka.
Kartais jaučiu pyktį, susierzinimą ar liūdesį visiškai be priežasties.
Man sunku įvardinti savo jausmus, negaliu jų apibūdinti, nusakyti kas su manimi vyksta.
Man sunku įvardinti savo stipriąsias ir silpnąsias puses.
Vis lyginu save su kitais ir dažniausiai kiti man atrodo pranašesni.
Aš labiau laukiu kvietimų ar pasiūlymų iš draugų, nei pats juos inicijuoju.
Kartais man atrodo, tarsi stebėčiau savo gyvenimą iš šalies.
Kai susikremtu ar susijaudinu, man sunku save nuraminti.
Būti „čia ir dabar“ – man sunki užduotis.
Atrodo, kad su manimi kažkas ne taip, nors kiti to nepastebi.
Daug dėmesio skiriu savo įvaizdžiui, net jei to nereikalauja aplinka.
Nesėkmes išgyvenu skausmingai, dažniausiai to neparodydama(s) kitiems.
Atsakymai
Susumuok atsakymų rezultatą. Pagal tai,m kokį balą gavai, emocinio apleistumo lygis yra:
0-3 mažas. Vaikystėje buvo pakankamai dėmesio iš tėvų ir artimųjų. Gyvenime jautiesi saugiai, sveikai pasitiki savimi, pažįstati savo emocijas. Jei praeity kažko ir trūko, tai emocinio apleistumo problemos jau išsprendei.
4-7 vidutinis. Emocinis ryšys su tėvais, globėjais ar kitais vaikystėje reikšmingais žmonėmis buvo, tačiau jo nepakako. Todėl kartais sunku suprasti ką jauti, kartais būni „ne savo kailyje,“ kartais norisi atsitraukti, kartais nusileidi kitiem, kai tai nebūtina.
7-10 didelis. Augant išgyvenaie stiprų emocinį apleistumą. Tau sunku susisieti su savo emocijomis, dažnai nesijauti savimi. Užmegzti ir palaikyti sveiką emocinį ryšį su žmonėmis, nuoširdžias draugystes, nubrėžti savo ribas – tau iššūkis.
11 arba daugiau – labai didelis. Vaikystėje buvai labai emociškai apleistas vaikas. Tau trūko žmonių, su kuriais galėjai palaikyti glaudų emocinį ryšį, saugiai atsiverti, rodyti savo jausmus. Todėl savo emocinį pasaulį slepi nuo kitų, bijote nuoširdžiai atsiverti, nesupranti nei savęs nei kitų žmonių emocijų.
Pabaigai
Svarbu! Emocinis apleistumas nėra ta našta, su kuria turėtum keliauti per visą likusį gyvenimą. Jį, kaip ir kitos vaikystės traumos, įveikiamos pasitelkus į pagalbą kompetentingą specialistą, padedantį megziti emocinį ryšį šiandien, norintį tau padėti. Ir priminimas: toks darbas yra ilgalaikis, reikalaujantis mūsų pačių atsidavimo, atlaidumo ir globos sau, ir laiko – laiko išgyti ir atrasti save iš naujo.
P.S. Labai tikiuosi, kad ši medžiaga bus naudinga ne tik klientams, bandantiems atrasti savo emocinio apleistumo balą, bet ir psichikos sveikatos specialistams.
Julius Tilvikas
.