Įsivaizduokite tylą, kurioje nesigirdi nieko daugiau tik laikrodžio tiksėjimas. Ji tuščia, laisva, atvira mintims ir jausmams. Laikrodis tiksintis psichoterapeuto kabinete kai kuriems atveria kitą karalystę – iki šiol neatrastą.

Joje nematomos proto kovos raižo sudėtingus kelius per mūsų egzistencijos labirintą, dažnai išvengdamos mūsų sąmoningumo ir supratimo. Vidinis nesiliaujantis triukšmas, nerimastingumas, negebėjimas susitelkti – aktyvumo ir dėmesio sutrikimas arba, kaip jis populiariai žinomas, ADHD (Attention-Deficit/Hyperactivity Disorder – angl.).

Didžiajame žmogiškosios patirties teatre ADHD atsiduria ne kaip išskirtinis, dėmesio centre atsidūręs spektaklis, o kaip subtilus, nuolatinis siužetas, įsiliejantis į daugybės suaugusiųjų pasakojimus. Kaip povandeninė srovė po ramiu ežero paviršiumi, aktyvumo ir dėmesio sutrikimas raibuliuoja per žmogaus gyvenimą, paveikdamas darbą, santykius, savigarbą ir pačią būties esmę.

Kaip kadaise pasakė gerbiamas egzistencinės psichoterapijos genijus Irvinas Yalomas: „Egzistencinės duotybės yra ne išsprendžiamos problemos, o nuolatiniai reikalavimai.“

Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, panašiai kaip ir minėtos egzistencinės duotybės, yra nuolatinis poreikis, reikalaujantis dėmesio, užuojautos ir supratimo.

Junkitės su mumis į kelionę, besigilinant į suaugusiųjų ADHD gelmes –simptomus, iššūkius ir keliamus egzistencinius klausimus. Kartu nagrinėsime ne tik praktines įveikos strategijas, bet ir platesnį požiūrį į problemą, pasiūlydami holistinę perspektyvą, apimančią vidines kovas tų, kurie kasdien grumiasi su povandeninėmis dėmesio sutrikimo pabaisomis ar bando jas aplenkti ir apgauti.

Kas yra Aktyvumo ir Dėmesio sutrikimas?

Siekdami suprasti mįslingą suaugusiųjų aktyvumo ir dėmesio sutrikimo (ADHD) gobeleną, turime pradėti nuo šio įmantraus pasakojimo genezės – atsiradimo. Iš esmės „dėmesio sutrikimas“ yra ne vien etiketė, tai ryški ir sudėtinga psichinė patirtis.

Tai neurologinio vystymosi sutrikimas, metantis savo šešėlį ne vien vaikystės žaidimų aikštelėse, bet ir sudėtingoje pilnametystėje. Pats akronimas turi tam tikrą svorį – „Dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimas.“ Tačiau šie žodžiai vargu ar apima daugybę iššūkių, talentų ir ypatybių, apibūdinančių suaugusįjį, gyvenantį su šia būsena.

Iš esmės ADHD būdingi trys pagrindiniai aspektai:

• nedėmesingumas,
• hiperaktyvumas
• impulsyvumas.

Svarbu suprasti, kad šios trys dimensijos kiekviename individe pasireiškia nevienodai; veikiau jie pateikiami kaip kiekvienam žmogui būdingų bruožų mozaika.

Nedėmesingumas, dėmesio trūkumas, – pirmasis matmuo, panašus į protą, amžinai besivaikantį trumpalaikių minčių drugelių. Koncentracija susilpnėja, o gebėjimas susitelkti ties užduotimis dažnai atrodo tarsi rūko gaudymas. Kasdieniškos detalės tampa nepastebimos, o didžiulis idėjų srautas rėkia pačiomis ryškiausiomis spalvomis.

Hiperaktyvumas, – antrasis matmuo, piešia amžino neramumo portretą. Tai nuolatinis pavarų perjungimas, noras judėti greičiau, daryti daugiau, tyrinėti įdomiau. Tačiau ši energija dažnai šoka pagal savo pačios ritmą, todėl sunku ją konstruktyviai panaudoti ir nukreipti.

Impulsyvumas, – paskutinė dimensija, šnabžda į ausį kiekvienam suaugusiam, sergančiam ADHD, ragindamas juos siekti spontaniškumo ir jam pasiduoti. Tai gali lemti impulsyvius sprendimus, nefiltruotus komentarus ir polinkį pirma daryti ir tik tada – galvoti.

Tačiau aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, tai daugiau nei jo diagnostikos kriterijai; tai išgyvenama patirtis, kasdienė konfrontacija su unikaliais, bet prieštaringais savo proto aspektais.

Tai ir menininkas, įkvėpimo sūkuryje, bandantis laikytis terminų, ir profesionalas naršantis po išmėtytų popierių labirintą ir tėvas, žongliruojantis daugybe užduočių reikalaujančių vis kitokio dėmesio.

ADHD patirtis nėra fiksuota, statiška esybė, ne. Tai dinamiškas, besirutuliojantis pasakojimas, kuris atsiskleidžia laikui bėgant. Tai savęs atradimo, savęs priėmimo ir prisitaikymo kelionė, kurios metu žmonės susiduria su iššūkiais ir dovanomis, kurios kyla dėl jų unikalaus psichikos būvio.

Dažni iššūkiai, sergantiems aktyvumo ir dėmesio sutrikimu

ADHD atveria gyvenimą, išaustą tiek gyvybingomis potencialo gijomis, tiek sudėtingais iššūkių mazgais. Lygiai taip, kaip įgudęs fotografas kuria šviesos ir šešėlių sąveiką, dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimą turintys žmonės privalo išmokti susigyventi su savo unikalia pažinimo stiliaus sąveika ir pasaulio poreikiais, kurie dažnai nepažymėti jų vidiniame žemėlapyje.

Kasdienis šokis su išsiblaškymu: suaugusiems, turintiems dėmesio sutrikimą, dėmesio samprata gali atrodyti kaip tolimas miražas. Protas tarsi šurmuliuojanti rytietiška turgavietė, kurioje persipina triukšmas, kvapai spalvos, žmonės, prekės, – o protas tarsi besiblaškantis tarp prekystalių ir visko trokštantis vaikas. Įprastos užduotys gali tapti neįtikėtinais žygdarbiais, o išsiblaškymas – nuolatinis palydovas.

Laiko valdymo dėlionė: laikas tiems, kurie turi ADHD, yra ir draugas, ir priešas. Jis slysta pro pirštus kaip smulkus smėlis, palikdamas žmogų grumtis su terminais ir praleistais susitikimais. Vis dėlto hiperfokusavimo akimirkomis laikas gali virsti lanksčiu palydovu, leidžiančiu stulbinančius produktyvumo žygdarbius.

Santykiai kaip vaikščiojimas įtemta virve: santykių labirintas gali būti ypač klastingas turintiems dėmesio ir hiperaktyvumo sutrikimą. Impulsyvumas ir apsunkintas dėmesio išlaikymas gali pertempti partnerystę ar draugystę, tiek, kad jos gali nutrūkti. Kantrybė, supratimas ir bendravimas yra būtini įrankiai mezgant ryšio gijas, kurių neretai pritrūksta.

Savigarbos išlaikymo svarstyklės: Savigarba, trapi bet gyvybiškai svarbi dalis, dažnai susiduria su įnirtinga kova ADHD turinčių žmonių galvose. Nuolatiniai priminimai apie savo suvoktus trūkumus ir sunkumus patenkinant visuomenės lūkesčius gali menkinti savivertę. Tačiau būtent šiuose iššūkiuose kartu slypi atsparumo bei kūrybiškumo sėklos, laukiančios, kol bus sudaigintos.

Psichikos sveikatos labirintas: kelionę dėmesio ir hiperaktyvumo sutrikimo labirintu dažnai kartu lydi nerimas ir depresija. Norint išpainioti tokį psichikos sveikatos iššūkių tinklą, reikia jautraus požiūrio, pripažįstančio proto kovas tarp simptomų ir jų tarpusavio ryšį.

Paprastai gyvenimas yra ne vien ne problemų rinkinys, kurį išsprendus laukia nugalėtojo prizas, o sutrikimas – ne vien diagnozė kurią išgydžius viskas pasikeis. Gyvenime susiduriame ir su neapibrėžtumais, ir su neišvengiamybėmis, panašiai kaip ir ADHD iššūkiai yra įsišakniję į žmogaus esmę. Susidurti su šiais iššūkiais reiškia leistis į savęs atradimo ir prisitaikymo kelionę, kurioje grumiamasi su tapatybės, prasmės ir tikslo klausimais.

Dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimo įveikos strategijos ir gydymo galimybės

ADHD pasaulyje pusiausvyros ieškojimas tampa panašus į kelionę. Eidami vingiuotais savo proto ir jausmų takais, žmonės siekia ne tik suprasti savo unikalaus kraštovaizdžio kontūrus, bet ir rasti praktinių įrankių bei terapinių tiltų, įveikti jo iššūkiams. Panagrinėkime įveikos strategijas ir gydymo galimybes, suteikiančias vilties ir atsparumo tiems, kurie pradeda šią odisėją.

Terapija: sergantiesiems ADHD, vidinio dialogo atskleidimas gali būti vienas geriausių orientyrų, savęs atradimo ir supratimo kelyje. Naudodamiesi tokiais metodais kaip kognityvinė-elgesio terapija (KET), žmonės gali įsigilinti į pagrindinius mąstymo modelius ir elgesį, persidengiančius su diagnozės simptomais. Kitos terapijos rūšys taip pat gali padėti geriau save suprasti ir padėti lengviau susigyventi su simptomais ir jų poveikiu artimai aplinkai.

Gyvenimo būdo pokyčiai: sąmoningo gyvenimo pasirinkimas ypač aktualus asmenims, turintiems dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimą. Tokios praktikos kaip sąmoningo įsisąmoninimo meditacijos, reguliari mankšta ar sportas, bei subalansuota mityba gali daug ką pakeisti. Tai ne tik strategijos, bet ir kvietimas įsitraukti į gyvenimą čia ir dabar, leidžiantis žmonėms priimti savo pačių pažinimo stilių ir kartu pagerinti bendrą savijautą.

Laiko valdymo metodai: laikas, (kai kurių autorių teigimu) vienintelis baigtinis resursas mūsų gyvenime, vilioja turinčius ADHD patiems jį tvarkyti kaip tuo metu norisi. Deja, dažniausiai – nesėkmingai. Tačiau tokios priemonės kaip laiko skirstymas blokais, užduočių sąrašai ir priminimai, Pomodoro technika, tampa esminėmis priemonėmis kuriant struktūruotas darbo ir poilsio valandas, dienas, mėnesius ir metus. Išmokus laiko valdymo, prasideda ir gyvenimo, atitinkančio tokio žmogaus vertybes ir siekius, kūrimas.

Holistinis požiūris: psichoterapinis daugialypio savęs suvokimas mums primena, – individai nėra apibrėžiami vien pagal jų simptomus. Tai daugiamatės būtybės, turinčios daugybę jėgų ir talentų, laukiančių, kol šie bus panaudoti. Psichoterapinis iššūkis yra suvokti savo unikalų pažinimo stilių ir puoselėti įvairius savęs aspektus.

Medikamentai: vaistai, dažnai stimuliatorių arba stimuliacijos inhibitorių pavidalu, gali atlikti nemenką vaidmenį valdant dėmesio ir hiperaktyvumo sutrikimo simptomus. Šiomis farmakologinėmis intervencijomis siekiama suteikti harmoniją smegenų neuromediatorių orkestrui. Svarbu – tai nėra universalus sprendimas. Medikamentais galima suderinti simptomų palengvinimą su galimu šalutiniu poveikiu ir rasti farmakologinį balansą, atitinkantį unikalius paciento poreikius.

ADHD mitai ir nesusipratimai

Siekdami suprasti sudėtingą dėmesio ir hiperaktyvumo sutrikimą, turime pripažinti netoliese slypinčius šešėlius – mitus ir klaidingas nuomones, įsitikinimus, „bobučių pasakas,“ kurios dažnai apgaubia šią būseną nesusipratimu ir stigma. Lygiai taip pat, kaip psichoterapija siekia atskleisti gilumines tiesas, slypinčias po simptomų paviršiumi, mes norime atskleisti šias klaidingas nuomones, skatindami empatiškesnę ir informuotesnę perspektyvą.

1 mitas. Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas yra tik vaikiška liga. Vienas iš labiausiai paplitusių mitų yra nuomonė, kad ADHD yra kažkas, kas būna tik vaikams ir po to jie „išauga“. Tiesą sakant, simptomai dažnai išlieka suaugus, įgaudami naujų išraiškų ir iššūkių. Tai kelia kitą klausimą: kaip gerbti ir palaikyti žmones, kurių sutrikimo kelionė tęsiasi ir po vaikystės?

2 mitas. Dėmesio stoka ir hiperaktyvumas yra tiesiog disciplinos ar valios trūkumas. Tikėjimas, kad toks sutrikimas gali būti nugalėtas vien valios ar disciplinos pastangomis, yra primityvus psichologinės ir neurobiologinės būklės nepaisymas. Jei, trumparegiui pasakysime „pasistengti“ aiškiai matyti be akinių, jis nepradės geriau matyti. Nereiktų pamiršti individualios kiekvieno prigimties ir veiksnių, formuojančių mūsų gebėjimus jau ankstyvoje vaikystėje.

3 mitas. Kiekvienas turi šiek tiek ADHD. Nors visi patiriame blaškymosi ar užmaršties akimirkų, šios trumpalaikės patirties prilyginimas kasdieniams iššūkiams, su kuriais susiduria sergantieji dėmesio ir hiperaktyvumo sutrikimu, yra tiesiog meškos paslauga. Šis mitas prisideda prie didžiulio ligos poveikio žmogaus gyvenimui neigimo, skatindamas stigmą ir izoliaciją.

4 mitas. Vaistai yra stebuklingas sprendimas. Tikėjimas, kad vien vaistai gali „išgydyti“ dėmesio sutrikimą, yra tiesiog neatleistina spekuliacija. Vaistai gali būti vertinga pagalbinė priemonė, tačiau tai tik viena gydymo dalių, neišsprendžianti visos problemos.

5 mitas. Aktyvumo ir dėmesio sutrikimo diagnozė yra tik prakeiksmas, ir jokiu būdu ne dovana. Šiame mite neatsižvelgiama į daugybę stiprybių ir talentų, dažnai lydinčių diagnozę turinčius žmones. Pavyzdžiui, kūrybiškumas, gebėjimas hiperfokusuotis ir beribė energija. Kūrybiškai tai suvaldžius ir įgijus psichoterapinių priemonių pasinaudoti šiomis būsenomis galime pasiekti tikrai puikių rezultatų.

Laikas mesti iššūkį šiems mitams ir klaidingoms nuostatoms, pripažįstant, kad tai ne tik klaidingas suvokimas, bet ir esminės kliūtys, trukdančios mūsų supratimui ir empatijai. Norint iš tikrųjų suvokti dėmesio ir hiperaktyvumo sutrikimo esmę, reikia peržengti šiuos mitus, pagerbti žmonių išgyventą patirtį ir įvertinti turtingą jų pasaulio suvokimo paveikslą.

Baigdami šį straipsnį, kviečiame prisiminti, kad ADHD supratimas ar gydymas nėra galutinis taškas, o nuolatinė augimo ir nušvitimo kelionė. Tai kelionė, raginanti žvelgti ne vien į paviršinius simptomus, tyrinėti žmogaus proto gelmes ir suvokti žmogaus patirties ir prigimties sudėtingumą. Tai darydami pagerbiame egzistencinę tiesą, kad kiekvieno žmogaus kelionė yra unikalus pasakojimas, vertas empatijos, palaikymo ir šventės.

Tirdami šias įveikos strategijas ir gydymo galimybes pripažįstame, kad ADHD gydymo ir įveikos kelias nėra viena tiesi linija. Tai dinamiška ir besivystanti kelionė, kurios metu teks nuolat prisitaikyti ir tobulinti savo turimų priemonių rinkinį. Tai kelionė, kalbanti apie gyvenimo šerdį, kai žmogaus dvasia sunkumų akivaizdoje ieško ir randa prasmę augti ir gyti.

Psichologija ir psichoterapija yra svarbios sritys, susijusios su žmogaus elgesio, minties ir emocijų tyrimu bei pagalba psichologinėms problemoms spręsti. Tačiau jos skiriasi savo tikslais, metodais ir naudojamomis strategijomis.

Neretai klientai, ieškantys psichikos sveikatos specialisto pagalbos užduoda šį klausimą „Kuo skiriasi psichologija ir psichoterapija?“. Pasiaiškinkime kuo šios giminingos disciplinos skiriasi ir kas jas jungia.

Pradėkime nuo klausimo, kas yra psichologija? Psichologija, – tai mokslas, nagrinėjantis žmonių elgesį ir protinį bei emocinį veiklumą. Jos tikslas yra suprasti, paaiškinti ir prognozuoti, kaip žmonės suvokia, mąsto, jaučia ir elgiasi.

Psichologija, kaip mokslas, tiria daugybę sričių, įskaitant individualų elgesį, socialinę sąveiką, protinę veiklą, emocijas, sveikatą, išmokimą, atmintį, suvokimą ir daugelį kitų aspektų. Ji naudoja įvairius tyrimo metodus, įskaitant stebėjimą, eksperimentus, apklausas, psichometrinius testus ir kt.

Kokios yra pagrindinės psichologijos sritys?

Psichologija yra plačiai įvairių sričių mokslas, tyrinėjantis elgesį, protinius procesus, jausmus, suvokimą ir mąstymą. Yra keletas pagrindinių psichologijos sričių, kurios padeda išsamiau suprasti žmogaus elgesį ir psichiką. Štai pagrindinės psichologijos sritys:

• Klinikinė psichologija nagrinėja psichologinius sutrikimus ir teikia pagalbą žmonėms, turintiems psichologinių sunkumų.
• Santykių psichologija fokusuojasi į tarpasmeninius santykius ir grupių dinamiką.
• Sveikatos psichologija siekia suprasti, kaip psichologiniai veiksniai įtakoja fizinę sveikatą ir gerovę.
• Darbo ir organizacinė psichologija nagrinėja elgesį darbo vietoje ir organizacijose.
• Vystymosi psichologija tyrinėja žmogaus raidą nuo gimimo iki suaugusiųjų amžiaus.

Psichologija taip pat susijusi su įvairiais psichoterapijos metodais, kurie padeda asmenims spręsti emocinius ir elgesio sunkumus bei tobulinti savo gerovę. Populiariausi psichoterapijos metodai apima kognityvinę elgesio terapiją, psichoanalizę, humanistinę terapiją ir daugelį kitų. Apie juos pakalbėsime kiek žemiau.

Svarbu paminėti, kad psichologija yra dinamiška mokslinė disciplina, nuolat tobulėjanti ir besikeičianti, papildoma naujais tyrimais bei atradimais.

Turbūt mažai sričių, kuriose psichologija nebūtų taikoma: švietimas, verslas, sveikata, sportas, vadyba ir daugelis kitų, siekiant suprasti ir pagerinti žmonių gyvenimo kokybę.

Kaip atsirado psichologijos mokslas?

Psichologijos, kaip mokslo atsiradimas, savo šaknimis siekia senovės graikų filosofų ir mąstytojų domėjimąsi žmogaus siela, sąmonės ir protu. Tačiau psichologija kaip mokslinė disciplina pradėjo formuotis XIX amžiuje.

Vienas iš pirmųjų ir svarbiausių psichologijos įkūrėjų yra vokiečių mokslininkas Wilhelmas Wundt, kuris 1879 metais įkūrė pirmąją psichologijos laboratoriją Leipcige, Vokietijoje. Wundt siekė ištyrinėti žmogaus sąmonę ir suvokimą naudodamas stebėjimus ir eksperimentus. Jo darbai padėjo pagrindą psichologiją laikyti atskira mokslų sritimi.

Tuo pačiu metu kitą svarbų įnašą į psichologijos vystymąsi padarė amerikiečių filosofas ir psichologas Williamas Jamesas. Jis siekė suprasti, kaip žmonės elgiasi ir prisitaiko prie savo aplinkos.

Per kitus dešimtmečius psichologija kaip mokslo sritis plėtėsi ir augo, atsirado įvairios teorijos ir kryptys, nagrinėjančios įvairius psichologijos aspektus.

Svarbiausi žingsniai buvo moksliniai tyrimai, eksperimentai ir teorijų kūrimas, siekiant suprasti ir paaiškinti žmonių elgesį, suvokimą, emocinę ir protinę veiklą.

Psichologija ir psichoterapija – kuo jos skiriasi?

Psichologija, kaip jau išsiaiškinome, yra mokslinė disciplina. Psichoterapija, kita vertus, yra konkrečios terapinės intervencijos forma, skirta padėti žmonėms spręsti psichologinius sunkumus, išgyventi emocinius iššūkius ir sustiprinti savo gerovę.

Tai – veiksmingas būdas gydyti ir palengvinti psichologinius sutrikimus, tokius kaip depresija, nerimas, potrauminis stresas, priklausomybės ir kitos psichologinės problemos.

Psichoterapija gali vykti individualiai arba grupėje, o psichoterapeutai gali naudoti įvairias terapijos metodikas, priklausomai nuo paciento poreikių ir terapijos tikslų.

Psichoterapijos istorija siekia senovės laikus, kuriose buvo naudojamos įvairios gydymo ir terapinės praktikos emociniams ir psichologiniams sunkumams spręsti.

Štai trumpa psichoterapijos istorijos apžvalga:

• Senovinės ir tautinės gydymo praktikos: Daugelis senovės kultūrų turėjo savas gydymo praktikas, kuriose buvo įtraukti psichologiniai ir dvasiniai elementai. Tai šamaniniai ritualai, sapnų analizė ir interpretavimas, pasakojimai ir augalų, vaistažolių bei psichoaktyvių grybų naudojimas. Senovės Egipto, Graikijos ir Romos civilizacijose taip pat buvo ankstyvos kalbos terapijos ir konsultavimo formos.
• Freudas ir psichoanalizės gimimas: XIX amžiaus pabaigoje Austrijos gydytojas ir neurologas Sigmundas Freudas sukūrė psichoanalizę. Jis teigė, kad psichologiniai sunkumai yra susiję su pasąmonės konfliktais ir pabrėžė ankstyvos vaikystės patirties svarbą. Freudo terapijos technikos apėmė laisvą asociaciją, sapnų analizę ir perkėlimo bei pasipriešinimo interpretaciją.
• Psichodinaminiai požiūriai: Freudo idėjos turėjo įtako psichodinaminių terapijų kūrimui. Karlas Jungas, Alfredas Adleris ir kiti psichoanalitikai plėtojo Freudo teorijas, akcentuodami skirtingus asmenybės aspektus ir terapijos technikas.
• Humanistinės ir egzistencinės terapijos: XX amžiaus viduryje atsirado humanistinės terapijos, tokių kaip Karlo Rodžerso asmenybės centruota terapija ir Fritz’o Perlso gestalt terapija. Šios terapijos buvo orientuotos į individualų asmenybės augimą, savirealizaciją ir terapinio santykio svarbą. Egzistencinei terapijai įtakos turėjo filosofų Søreno Kjerkegoro ir Jean-Paulo Sartro nagrinėjamos temas, susijusios su prasmės, laisvės ir atsakomybės ieškojimu.
• Kognityvinės ir elgesio terapija: XX amžiaus 5-6 dešimtmečiais į populiarumą iškilo kognityvinės ir elgesio terapijos modelis. Aarono Becko, susitelkimas į neigiamų mąstymo modelių identifikavimą ir keitimą tapo kognityvinės psichoterapijos krypties pradžia. Elgesio terapija, remiantis B.F. Skinnerio ir Ivano Pavlovo darbais, siekė keisti elgesį naudojant mokymosi principus ir sąlyginį refleksą.
• Integracija ir įvairovė: Laikui bėgant, psichoterapija tapo įvairesnė, įtraukiant įvairių teorinių orientacijų ir technikų elementus. Pasirodė eklektiški ir integraciniai požiūriai, siekiant pritaikyti terapiją individualiems poreikiams. Naujos terapijos formos, tokios kaip dialektinės elgesio terapijos (DBT), priėmimo ir įsipareigojimo terapijos (ACT) bei dėmesio sutelkimo terapija, taip pat įgijo pripažinimą.

Šiuo metu psichoterapija apima daugybę teorinių orientacijų ir technikų. Ji naujinasi ir prisitaiko prie naujų tyrimų, kultūrinių kontekstų ir klientų poreikių. Psichoterapija praktikuojama įvairiose srityse, įskaitant privačias praktikas, klinikas, ligonines ir bendruomenės psichikos sveikatos centrus, ir ji vaidina svarbų vaidmenį skatinant psichinę sveikatą ir gerovę.

Taigi, galima sakyti, kad psichologija yra platesnės srities mokslas, tiriantis žmogaus psichologiją, o psichoterapija yra konkrečių terapinių metodų taikymas, siekiant padėti žmonėms gerinti savo emocinę ir psichinę sveikatą.

Kokios yra populiariausios psichoterapijos rūšys?

Psichologija gali būti naudinga psichoterapijai, nes psichologinių žinių ir supratimo pagrindu galima kurti ir taikyti veiksmingus psichoterapinius metodus.

Štai keletas populiariausių psichoterapijos rūšių:

1. Kognityvinė elgesio terapija (CBT): tai viena iš plačiausiai pripažintų ir naudojamų psichoterapijos formų. CBT dėmesys skiriamas neigiamų ar nenaudingų mąstymo modelių ir elgesio nustatymui ir keitimui. Tai padeda asmenims ugdyti sveikesnius mąstymo modelius ir susidorojimo įgūdžius.

2. Psichoanalitinė-psichodinaminė terapija: psichodinaminė terapija remiasi idėja, kad daugelis mūsų patirčių, net ir tos, kurios nėra mūsų įsisąmonintos, daro įtaką mūsų elgesiui ir emocijoms. Joje siekiama padėti pacientams suprasti nesąmoningus modelius ir neišspręstus konfliktus, siekiant ilgalaikių pokyčių.

3. Humanistinė terapija: ši terapija įskaitant ir egzistencinę terapiją, pabrėžia asmens asmeninį augimą ir savigarbą. Tai pabrėžia savęs atradimo ir savęs priėmimo svarbą, padedant klientams išnaudoti savo potencialą ir vidinius išteklius.

4. Santykių terapija: orientuota į tarpasmeninius santykius ir bendravimą. Tai padeda asmenims suprasti ir pakeisti neveiksmingus santykių su kitais modelius, siekiant pagerinti savo santykius. Šio tipo terapijoje dažnai naudojami grupiniai, šeimos ar porų užsiėmimai.

Tai tik keletas populiariausių pavyzdžių, nes psichoterapijos srityje taip pat yra ir daug kitų požiūrių ir variantų. Pavyzdžiui, egzotiškos psichoterapijos ar alternatyvūs terapijos būdai, kurie gali turėti net ir unikalių ar netradicinių elementų. Štai keli jų:

1. Akių judesių, jautrumo mažinimo ir perdirbimo (EMDR) terapija: EMDR dažniausiai taikoma traumoms ir potrauminio streso sutrikimui (PTSD) gydyti. Tai dvišalė stimuliacija kai naudojimi, pvz., akių judesiai ar bakstelėjimai, tuo pačiu metu prisimenant trauminius įvykius. Šios terapijos tikslas – padėti apdoroti traumuojančius išgyvenimus ir sumažinti su tuo susijusią emocinę kančią.

2. Gydymas žirgais. Gydymas arklių pagalba – sąveiką tarp žmogaus ir arklio(ų), vykstančio terapinėje aplinkoje. Arklių buvimas gali palengvinti emocinį augimą, savimonę ir santykių kūrimą. Jis dažnai naudojamas įvairioms psichologinėms ir elgesio problemoms spręsti.

3. Šokio-judesio terapija: šokio-judesio terapija integruoja judesį ir kūno suvokimą, kad palaikytų emocinę, pažintinę ir socialinę integraciją. Tai gali būti įvairios šokio formos, improvizacija ar judesio pratimai, skatinantys saviraišką, geresnę savijautą ir mažiniantys stresą.

4. Meno terapija naudoja kūrybinius procesus – piešimą, tapybą ar skulptūrą, kaip saviraiškos ir tyrinėjimo priemones. Tai gali padėti bendrauti, perdirbti emocijas, sumažinti stresą. Taip pat įgyti supratimo apie savo patirtį išreiškiant ją meno kūriniu.

5. Laukinės gamtos terapija apima veiklą lauke ir gamtoje, kur gamtos poveikis žmogui priimamas kaip terapinė intervencija. Ji sujungia nuotykius, grupės dinamiką ir natūralią aplinką, paskatindama asmeninį augimą, savirefleksiją ir atsparumą.

Pabrėžtina, – šie metodai gali būti laikomi egzotiškais ar alternatyviais, jų veiksmingumas gali skirtis, todėl labai svarbu ieškoti kvalifikuotų specialistų, turinčių atitinkamą išsilavinimą ir kvalifikaciją dirbti šiais konkrečiais terapiniais būdais.

Kaip išsirinkti tinkamą terapiją?

Terapijos pasirinkimas priklauso nuo jūsų poreikių, pageidavimų ir, žinoma, terapeuto kompetencijos. Renkantis tarp psichoterapijos ir psichologo konsultacijos, gali pagelbėti kelių veiksnių apsvarstymas:

1. Problemos pobūdis: Psichoterapija paprastai skirta kompleksiškiems, įsisenėjusiems psichologiniams sunkumams arba psichikos sveikatos sutrikimams, tokiems kaip depresija, nerimo sutrikimai, trauma ar asmenybės sutrikimai. Psichologinis konsultavimas, kita vertus, dažniausiai orientuotas į konkrečius gyvenimo iššūkius, perėjimus ar problemas, kurios gali nereikalauti išsamios analizės ir ilgalaikio darbo.

2. Gydymo tikslai: Svarbu apsvarstyti konkretų gydymo tikslą. Jei siekiate asmeninio augimo, savęs pažinimo ar ilgalaikio pokyčio, psichoterapija greičiausiai būti tinkamesnė kryptis. Psichologo konsultacija gali būti tinkamesnė, jei jums reikia gairių, paramos ar praktinių strategijų tam, kad išspręstumėte konkrečią situaciją ar problemą.

3. Laiko apribojimai: Psichoterapija dažnai apima ilgesnį laikotarpį, trunkantį nuo kelių mėnesių iki kelerių metų, priklausomai nuo problemos sudėtingumo. Konsultavimas paprastai yra trumpesnis, susitelkiant ties esminiais rūpesčiais.

4. Terapeuto kompetencija: terapijos paslaugas teikiančių specialistų kvalifikacija, patirtis ir specializacija. Tiek psichologas, tiek psichoterapeutas turi turėti tinkamą išsilavinimą ir akreditaciją, bei patirtį terapijos sričiai ar metodikai, kurios ieškote.

5. Asmeninės nuostatos: Atkreipkite dėmesį į savo poreikius patogumui ir asmenines nuostatas. Kai kurie žmonės gali geriau jaustis psichoterapijoje, skatinančioje gilų savęs pažinimą, tuo tarpu kiti gali teikti pirmenybę orientacijai į sprendimus, veiksmus ir labai aiškią struktūrą. Svarbu apsvarstyti, kas atrodo tinkamiausia jūsų asmenybei ir poreikiams.

Galutinis jūsų sprendimas dėl psichoterapijos ir ar psichologo konsultacijos priklauso nuo santykio su psichikos sveikatos profesionalu. Jis gali atlikti vertinimą, aptarti gydymo galimybes ir padėti jums nustatyti tinkamiausią kelią atsižvelgiant į jūsų unikalų kontekstą ir tikslus. Galiausiai – galite pasibandyti keletą skirtingų psichologų ar psichoterapeutų ir pasirinkti jums tinkamiausią.

Pabaigai: pscihologijos ir psichoterapijos skirtumai

Psichologija ir psichoterapija yra susijusios, tačiau tai yra skirtingos sąvokos, kurios turi skirtingus tikslus ir sritis.

Psichologija yra mokslas, tiriantis žmonių elgesį, protinius procesus ir psichikos veiklą. Ji siekia suprasti, paaiškinti ir prognozuoti žmogaus elgesį bei suvokimą.

Psichologijos tyrėjai ir specialistai nagrinėja įvairias psichologijos sritis, tokias kaip klinikinė psichologija, socialinė psichologija, išsivystymo psichologija ir pan. Jie gali atlikti tyrimus, testuoti hipotezes, taikyti statistinius metodus ir dalyvauti akademiniame moksliniame tyrime.

Psichoterapija yra psichologinės intervencijos forma, skirta padėti žmonėms išspręsti psichologines problemas, įveikti iššūkius ir gerinti psichinę gerovę.

Psichoterapeutai yra kvalifikuoti specialistai, kurie naudoja tam tikras terapines priemones ir metodus, kad padėtų savo pacientams su jų psichologiniais sunkumais.

Psichoterapija gali būti naudojama gydant įvairias problemas, tokias kaip depresija, nerimas, stresas, traumos padariniai ir t.t.

Pagrindinis skirtumas tarp psichologijos ir psichoterapijos yra tas, kad psichologija yra mokslas, siekiantis suprasti ir paaiškinti žmogaus elgesį ir psichiką, o psichoterapija yra praktinė priemonė, skirta gydyti psichologines problemas ir remtis mokslinėmis žinios apie žmogaus psichiką.

Psichoterapeutai dažnai yra psichologai, tačiau jie taip pat gali būti psichiatrai, socialiniai darbuotojai arba kitų terapinių sričių specialistai, kurie įgijo specialų mokymą ir licenciją teikti psichoterapinę pagalbą.

Psichologo konsultacija – tai vienas iš būdų rūpintis savo emocine sveikata, spręsti vidinius konfliktus ar tobulėti kaip asmenybei. Kartais psichoterapija yra neišvengiama – žmonės susiduria su depresija, nerimo sutrikimais ir kitais psichologiniais sunkumais. Džiugu, kad vis daugiau žmonių Lietuvoje išdrįsta kreiptis pagalbos ir lankytis pas psichologą ar psichoterapeutą. Kažkada tą daryti buvo gėda, o dabar tai savaime suprantamas, priimtinas elgesys. Nors vis daugiau žmonių kreipiasi į specialistus ir ieško psichologinės pagalbos, kartais ta pagalba pasinaudoti sutrukdo kaina. Bet ar tikrai ta kaina tokia didelė, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio? Už ką mes mokame savo sesijos kainą?

1. Žinios.

Reikėtų pradėti nuo to, kad norint tapti psichologu reikia sukaupti daug žinių studijuojant psichologiją – bakalaurą ir magistrą. Tuomet seka podiplominės studijos, kurias finansuoja pats būsimasis psichologas. Tuo metu be to, kad studijuoja, būsimas psichologas dar ir pats lankosi pas terapeutą (ir moka atitinkamą mokestį). Jau tapus psichologu ir pradėjus konsultuoti – neišvengiama darbo dalis yra įvairūs kursai, seminarai ir paskaitos, kuriuose specialistas ne tik įgyja pagrindinį išsilavinimą, bet ir gilina žinias siaurose, specifinėse temose. Reikėtų nepamiršti ir to, kad didžioji dalis terapeutų skiria savo asmeninį laiką domėtis naujienomis, skaito mokslinius straipsnius, domisi užsienio tyrėjų atradimais. Taigi, jūsų psichologas – psichoterapeutas praleido ilgus metus studijuodamas psichologiją, kasmet daug valandų praleidžia gilindamas žinias tam tikroje srityje, ir tai tikrai prisideda prie kainos. Tikėtina, kad kuo daugiau mokslų psichologas pabaigęs, tuo brangesnė bus jo konsultacija. Pirmus – antrus metus konsultuojantys psichologai kartais siūlo nemokamas paslaugas, o dažniausiai – konsultuoja už simbolinę 15-20€ kainą.

2. Patirtis

Patirtis konsultuojančio psichologo profesijoje yra labai vertinama ir ji „kainuoja“. Vyresnis ir didesnį patirties bagažą turintis psichologas savo konsultacijas vertins brangiau, nei ką tik pradėjęs specialistas. Tai natūralu – kaip ir bet kurioje srityje, patirtis leidžia geriau, greičiau spręsti problemas. Patirtis, žinios ir išmintis dažnu atveju reiškia, kad apie tokį specialistą informacija bus perduodama iš lūpų į lūpas ir norinčiųjų konsultuotis gali atsirasti daugiau, nei įmanoma priimti – tuomet tenka laukti arba ieškoti kito psichologo. Tad esant ilgai darbo patirčiai ir dideliam klientų kiekiui gali pakilti ir psichologo konsultacijos kaina.

3. Asmeninė terapija ir supervizijos

Tai, kad psichologas yra žmogus „išsprendęs“ visas savo problemas ir nepatiria sunkumų – mitas. Jūsų psichologas yra žmogus, kuris, kaip ir visi susiduria su gyvenimiškomis problemomis tiek asmeniniame gyvenime, tiek profesiniame kelyje. Dėl asmeninio gyvenimo, kiekvienas specialistas renkasi asmeniškai – ar jam reikia psichologo konsultacijų, ar jis gali susitvarkyti pats. Tačiau konsultuojantys psichologai, ypatingai šio darbo pradžioje, turi vyresnius kolegas, kurie padeda spręsti darbe kylančius sunkumus. Įvairiausios situacijos iškyla konsultuojant asmenis: pradedantieji psichologai mokosi kaip priimti viduje kylančias emocijas klausantis kito žmogaus pasakojimo, kaip jas teisingai ištransliuoti, kaip „neparsinešti“ klientų sprendžiamų problemų namo.. Kol išmokstama su visu tuo susidoroti, patyrę psichologai (supervizoriai) konsultuoja mažiau patyrusius ir padeda jiems atrasti savo unikalų konsultavimo būdą. Tokios konsultacijos, kuriomis išties naudojasi dauguma terapeutų, taip pat kaip ir asmeninės – nėra nemokamos.

4. Emocinis / psichologinis krūvis

Šio darbo darbo specifika yra unikali, o psichologas konsultantas – turi būti gerai pasiruošęs dirbti su įvairiausiais žmonėmis bei jų išgyvenimais. Ne kiekvienas yra psichologiškai pajėgus išklausyti įvairiausias žmonių traumas, skaudžius išgyvenimus ir kylančias problemas. Su tuo reikia išmokti susitvarkyti – juk psichologas ne tik išklauso, jis užduoda atitinkamus klausimus ir bando vesti asmenį geresnės savijautos link. Išbūti su daugybės žmonių skausmu reikia pasiruošimo ir nusiteikimo, bet kad ir kaip bebūtų, tam yra žmogiškosios ribos. Tokio darbo negalima dirbti dvyliką valandų per dieną, be pertraukų, alinant save tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Tenka pasirūpinti tinkamu poilsiu, mityba ir kitais savo poreikiais. Turbūt nė vienas žmogus nenorėtų ateiti pas pavargusį, alkaną psichologą į konsultaciją – ji tikrai nebūtų tokia naudinga, kaip su pailsėjusiu ir sočiu terapeutu. Tad psichologai negali priimti neriboto kiekio klientų – per dieną galima priimti tik tam tikrą skaičių žmonių, o tai taip pat prisideda prie to, kad nustatoma atitinkama psichologo paslaugų kaina.

5. Pasiruošimas konsultacijoms

Nors šis punktas priklauso nuo paties specialisto, bet dažnas psichologas psichoterapijos konsultacijoms skiria laiko ir prieš/po sustikimo. Yra daromi tam tikri užrašai, psichologas pasižymi reikaling ir informaciją, po to ją analizuoja, galvoja geriausius pagalbos metodus. Kiekvienas atėjusio žmogaus atvejis – skirtingas, tad psichologai domisi tam tikru sutrikimu, būkle, jos kilme bei kaip su tuo tvarkomasi. Prieš konsultaciją – informacijos skaitymas, pasirengimas spręsti tam tikrą sunkumą su atitinkamu žmogumi reikalauja laiko, už kurį jūs mokate, nors ir nesate kartu su psichologu.

6. Papildomos priemonės

Kai kurie psichologai naudoja tam tikras papildomas priemones – psichologinius ar intelekto testus, kurių licenzijos kainuoja pinigus. Taip pat kabinete dažnai būna psichologinių knygų, kurias dalis terapeutų paskolina savo konsultuojamiems asmenims. Psichologinės, saviugdos knygos kartu su terapija gali veikti išties galingai. Tad psichologas investuoja į papildomas priemones tam, kad galėtų visapusiškai ištirti asmenį bei kuo geriau jam padėti. Ypač daug į papildomas priemones investuoja vaikų psichologai. Konsultuojant vaikus dažnai būna sunku juos prakalbinti, todėl informacija apie jų savijautą, situaciją šeimoje ar mokykloje „išgaunama“ žaidimų, dėlionių ar piešinių pagalba. Tai veiklos, kai savo jausmų nereikia įžodinti, bet psichologas gauna jam reikiamą informaciją, o tuo pačiu – nereikia spausti vaiko, jis mėgaujasi žaidimu ar kita veikla. Per malonias bendras veiklas psichologas kuria ryšį su vaiku, o tuomet gilėja ir psichoterapija bei didėja jos nauda. Tad į papildomas priemones investuoti verta, o kartais net būtina.

7. Įranga

Pandemijos metu ir po jos išaugo nuotolinės psichoterapijos populiarumas. Taigi, psichologas, norėdamas toliau konsultuoti, turėjo įsigyti kompiuterį, kamerą, ausines. Svarbu ir geras interneto ryšys, greitai ir realiu laiku perduodantis garsą ir vaizdą. Nebūtinai visi terapeutai turėjo šią įrangą, tad teko kai kuriuos prietaisus įsigyti. Nuotolinėms konsultacijoms ir bendravimui su klientais internetu kas tam tikrą laiką reikia savo įrangą atsinaujinti – tai taip pat yra išlaidos, kurias psichologas turi suplanuoti ir norėdamas kurti saugų bei patikimą ryšį – įsigyti.

8. Biuro nuoma, mokesčiai

Kartais žmonės psichologų ir psichoterapeutų atlygį skaičiuoja konsultacijos kainą daugindami iš apsilankančių žmonių kiekio ir gauna didelius skaičius. Skaičius, kurie ne visai atitinka realybę. Didžioji dalis psichologų konsultuoja nuomojamuose kabinetuose, tad kainuoja kabineto nuoma, komunaliniai mokesčiai. Kita dalis – legaliai dirbančio darbuotojo mokesčiai valstybei. Psichologai dažnu atveju dirba pagal individualią veiklą, o ne įdarbinti įmonėse pagal darbo sutartį. Tad iš konsultacijos mokesčio dalis pinigų atiduodami valstybei. O atostogų, vaiko priežiūros atostogų ar ligos atveju – specialistai negauna jokių išmokų ir kompensacijų, todėl turi tam pasiruošti iš anksto.

9. Konsultavimo vieta

Kalbant tiek pasaulio, tiek Lietuvos lygmeniu, šalis ar miestas, kuriame vyksta konsultacija – lemia ir psichologo konsultacijos kainą. Pavyzdžiui, Amerikoje vienos konsultacijos kaina gali siekti net kelis šimtus dolerių. Kiekviena šalis ir miestas turi savo pragyvenimo lygį, kuris, oficialus arba ne, egzistuoja ir lemia paslaugų bei prekių kainas. Kalbant apie Lietuvą, brangiausios konsultacijos pastebimos Vilniuje – čia gali būti brangesnė biuro / kabineto nuoma, maisto kainos, didesni atstumai tarp objektų. Kai kurie psichologai turi daug klientų, todėl gali išlaikyti didesnę kainą nei mažame miestelyje dirbantys psichologai, jeigu jiems trūksta klientų. Visos šios smulkmenos susideda į dalį konsultacijos kainos. Žinoma, ir Vilniuje galima rasti pigių konsultacijų, tačiau tą lengviau bus padaryti mažesniame miestelyje, nei didmiestyje. Tai gali lemti ir klientų kiekis – jei klientų mažai, konsultacijos kaina sumažinama jų pritraukimui.

10. Komunikacija ir reklama

Tik daug patirties turintys psichologai – konsultantai gali lengvai užpildyti savo darbo valandas klientais. Kitiems reikia pasistengti, kad juos surastų. Taigi, psichologai kuria internetines svetaines, puoselėja socialinius tinklus, dalinasi naudinga informacija, įrašinėja tinklalaides, visa tai reklamuoja. Nors dalis šių veiklų gali būti ne tik komunikacijos forma ar reklama, norint užsitarnauti žmonių pasitikėjimą ir pagarbą, psichologai stengiasi ir viešoje erdvėje kuria patikimo, savo dalyką išmanančio specialisto įvaizdį, investuoja savo laiką ir pinigus.

Šie dešimt punktų – tai psichologo konsultacijos užmokesčio dalys. Žinoma pati svarbiausia ir savaime suprantama, nepaminėta dalis – tai atlygis už darbą. Tačiau galvodami apie psichologo konsultacijos kainą, kitą kartą pasistenkite prisiminti bent vieną – kitą punktą iš šio sąrašo. Ar tikrai ta kaina tokia didelė? Atradus tinkamą specialistą, sukūrus gilų ryšį – pasikeis ir jūsų gyvenimo kokybė, tad nebijokite investuoti į savo gerovę, tokia investicija tikrai atsipirks. Juk svarbiausia – jūsų ramybė, psichinė gerovė ir darnūs santykiai su savimi bei aplinkiniais.

Kodėl reikalingas tinkamas psichologas, o ne betkoks, pirmas sutiktas sąraše? Panagirinėkime šį, neretai klientams kylantį klausimą.

Gera savijauta labai glaudžiai susijusi ne tik su mūsų fizine sveikata, bet ir su psichologine būsena. Kasdien patiriamos neigiamos emocijos, tokios kaip nuolatinė įtampa, įvairios baimės, stresas, liūdesys, pyktis, pervargimas net ir jauniems, visiškai sveikiems žmonėms gali apkartinti kasdienybę ar apskritai atimti gyvenimo džiaugsmą. Laimei, psichologinės pagalbos paieškos jau nėra taip smarkiai stigmatizuojamos. Gerėjant gyvenimo kokybei bei kylant pragyvenimo lygiui, mums jau nebepakanka rūpintis vien tik baziniais savo kūno ir sveikatos poreikiais, tad, prireikus, kreiptis profesionalios psichinės pagalbos ryžtamės vis dažniau. Na, o pasiryžę susiduriame su pirmosiomis dilemomis: kaip rasti sau tinkamą psichologą ir kaip tai gali įtakoti psichologinių konsultacijų eigą?

Kodėl toks svarbus tinkamas psichologas?

Galima sakyti, kad geras, Jums tinkantis psichologas yra lemtingas Jūsų psichologinių konsultacijų sėkmės ir naudos faktorius. Tik profesionalus ir visišką Jūsų pasitikėjimą pelnęs psichologas padės Jums atsiverti, papasakoti savo skaudžiausias, gėdingiausias, maloniausias ir nemaloniausias patirtis. Atskleisti baimes, paslaptis, išlieti širdį ir, tokio atvirumo dėka, geriau suprasti save bei atrasti kelius į geresnę psichologinę būseną, konstruktyvesnį mąstymą.

Kas yra geras, tau tinkamas psichologas?

Visų pirma, prieš pradedant psichologo paieškas, patartina įsivardinti psichologinių konsultacijų tikslą. Galbūt psichologo pagalba Jums reikalinga kokiai nors konkrečiai problemai spręsti: pavyzdžiui įveikti depresiją, nerimo priepuolius. Išmokti tvarkytis su savo psichologine būsena stresinių situacijų metu; galbūt norite geriau pažinti ir suprasti pats save ar pagerinti santykius su aplinkiniais žmonėmis. O galbūt tiesiog ieškote patikimo žmogaus, kuriam galėtumėte atvirai išsipasakoti nebijodami pasmerkimo ar išdavystės? Psichologinių konsultacijų tikslo įsivardinimas padės lengviau surasti specialistą, besispecializuojantį būtent toje sferoje, kuri Jus labiausiai neramina.
Ieškant psichologo, pravartu būtų bent minimaliai susipažinti su pagrindinėmis psichologijos kryptimis. Egzistuoja kognityvinė, bendroji, geštaltinė, psichodinaminė, pozityvioji, specialioji ir kitos psichologijos kryptys. Paprastai psichologai pasirenka vieną ar keletą šių krypčių ir konsultuoja pacientus naudodami būtent joms būdingas metodikas. Galbūt šiek tiek su jomis susipažinus, kuri nors šių krypčių jums pasirodys artima. Galėsite ieškoti būtent tą psichologijos kryptį atstovaujančio specialisto.
Atsižvelkite į rekomendacijas. Galbūt kas nors iš Jūsų pažįstamų ar artimųjų jau naudojosi psichologo paslaugomis spręsdami panašias problemas, su kuriomis šiuo metu susiduriate Jūs? Gali jie gali rekomenduoti jiems padėjusį specialistą? O galbūt rekomendacijų pavyks rasti interneto forumuose ar socialiniuose tinkluose?
Na, o kai jau nusižiūrėsite iš pažiūros Jums tinkantį psichologą, dar prieš registruodamiesi pirmajam vizitui pasitikrinkite, ar specialistas, pas kurį ketinate lankytis turi tinkamą išsilavinimą ir tikrai gali teikti psichologines konsultacijas.

Kaip suprasti, kad psichologas, kurį išsirinkote Jums tinka?

Lengviausias būdas suprasti ar psichologas, kurį išsirinkote tikrai Jums tinka – įsiklausyti į save ir stebėti savo būseną ir jausmus konsultacijų metu. Psichologinės konsultacijos nėra lengvas procesas. Nereikia tikėtis, kad nuo pat pradžių psichologo kabinete jausitės tarsi būtumėt užsukę pas artimą draugą. Tačiau itin didelio diskomforto patirti taip pat neturėtumėte. Labai svarbu, kad bendraudamas su savo psichologu jaustumėtės kiek įmanoma patogiau. Raktas į psichologinių konsultacijų efektyvumą yra psichologo ir jo paciento tarpusavio pasitikėjimas, pagarba, ryšys. Todėl labai svarbu, kad jaustumėte, kad Jūsų psichologas gerbia Jus, Jūsų požiūrį, nuomonę, priima Jūsų individualumą. O Jūs, savo ruožtu, jaučiate, jog pasitikite juo kaip specialistu.
Iš pirmo karto rasti sau tinkamą psichologą gali būti sunku, neretai pasitaiko atvejų, kai žmonės net keletą kartų pakeičia specialistą. O tuomet randa tą, su kuriuo jaučiasi saugiai ir gali sau leisti atvirauti. Ir tai visiškai natūralu. Kaip ne su kiekvienu žmogumi galime tapti gerais draugais, taip ne su kiekvienu psichologu galime jaustis saugūs ir suprasti. Tačiau skirti laiko tinkamo psichologo paieškoms tikrai verta, nes visos įdėtos pastangos tikrai atsipirks jį radus. Psichologas, su kuriuo rasite ryšį, bus puikus palydovas emocinės ir psichologinės sveikatos link, tad jei iš pirmo karto nepavyko – jokiu būdu nenuleiskite rankų. Jūsų lūkesčius ir poreikius atitinkantis specialistas tikrai egzistuoja. Belieka jį surasti iš mūsų specialistų sąrašo.